Nesvarbu, ar vandenilis yra sezoninis energijos kaupimas, ar didelis nulinės emisijos aviacijos pažadas, vandenilis ilgą laiką buvo laikomas nepakeičiamu technologiniu keliu siekiant neutralizuoti anglies dioksidą. Tuo pačiu vandenilis jau dabar yra svarbi prekė chemijos pramonei, kuri šiuo metu yra didžiausia vandenilio vartotoja Vokietijoje. 2021 metais Vokietijos chemijos gamyklos sunaudojo 1,1 milijono tonų vandenilio, o tai prilygsta 37 teravatvalandėms energijos ir maždaug dviem trečdaliams Vokietijoje naudojamo vandenilio.

Remiantis Vokietijos vandenilio darbo grupės atliktu tyrimu, vandenilio poreikis chemijos pramonėje gali padidėti iki daugiau nei 220 TWh, kol 2045 m. bus pasiektas nustatytas anglies neutralumo tikslas. Tyrimų grupė, sudaryta iš Chemijos inžinerijos draugijos ekspertų ir biotechnologijos (DECHEMA) bei Nacionalinė mokslo ir inžinerijos akademija (acatech), buvo pavesta parengti vandenilio ekonomikos kūrimo planą, kad verslo, administraciniai ir politiniai veikėjai galėtų kartu suprasti galimas vandenilio ekonomikos ateities perspektyvas ir žingsniai, kurių reikia norint sukurti. Projektui buvo skirta 4,25 mln. eurų subsidija iš Vokietijos švietimo ir tyrimų ministerijos bei Vokietijos ekonomikos reikalų ir klimato apsaugos ministerijos biudžeto. Viena iš projekto sričių yra chemijos pramonė (išskyrus naftos perdirbimo gamyklas), kuri per metus išmeta apie 112 metrinių tonų anglies dvideginio ekvivalento. Tai sudaro apie 15 procentų viso Vokietijos išmetamųjų teršalų kiekio, nors šis sektorius sudaro tik apie 7 procentus viso energijos suvartojimo.

Akivaizdus energijos suvartojimo ir išmetamųjų teršalų neatitikimas chemijos sektoriuje atsiranda dėl to, kad pramonė kaip pagrindinę medžiagą naudoja iškastinį kurą. Chemijos pramonė ne tik naudoja anglį, naftą ir gamtines dujas kaip energijos šaltinius, bet ir suskaido šiuos išteklius kaip žaliavas į elementus, pirmiausia anglį ir vandenilį, kad būtų galima rekombinuoti cheminiams produktams gaminti. Taip pramonė gamina pagrindines medžiagas, tokias kaip amoniakas ir metanolis, kurios vėliau perdirbamos į plastiką ir dirbtines dervas, trąšas ir dažus, asmens higienos priemones, valiklius ir vaistus. Visuose šiuose produktuose yra iškastinio kuro, o kai kurie iš jų yra sudaryti tik iš iškastinio kuro. Šiltnamio efektą sukeliančių dujų deginimas arba suvartojimas sudaro pusę pramonės išmetamų teršalų, o kita pusė – konversijos proceso metu.

Žalias vandenilis yra raktas į tvarią chemijos pramonę

Todėl net jei chemijos pramonės energija būtų gaunama tik iš tvarių šaltinių, išmetamų teršalų kiekis sumažėtų tik perpus. Chemijos pramonė galėtų daugiau nei perpus išmesti išmetamųjų teršalų kiekį, pereidama nuo iškastinio (pilkojo) vandenilio prie tvaraus (žaliojo) vandenilio. Iki šiol vandenilis buvo gaminamas beveik vien tik iš iškastinio kuro. Vokietija, kuri apie 5% vandenilio gauna iš atsinaujinančių šaltinių, yra tarptautinė lyderė. Iki 2045–2050 m. Vokietijos vandenilio poreikis padidės daugiau nei šešis kartus iki daugiau nei 220 TWH. Didžiausia paklausa gali siekti 283 TWh, o tai atitinka 7,5 karto didesnį suvartojimą.